Kiekvienas iš mūsų esate girdėję frazę ir „Žodis tapo kūnu“, tai krikščioniškas teiginys iš Evangelijos „Et Verbum caro factum est”, kuris reiškia minties įkūnyjimą į tikrovę.
To paties mokau kitus ir mokausi pati, jog Kūrėjo valia būtų išreikšta žemiškoje kasdienybėje ir taptų “kūnu”.
Paskutinios savaitės buvo tikros kupinos iššūkių, mano kūnas jautėsi labai prastai, jaučiau galvos, pečių, žarnyno bei skrandžio skausmus ir vis ieškojau atsakymų kas vyksta. Negaliu pasigirti, jog radau atsakymą, bet tam tikromis įžvalgomis pasidalinsiu.
Kada pajaučiu kūno negalavimus, pasistebiu iš kelių pozicijų:
- Mano kūnas, kaip materiali konstanta (žodis tapęs kūnu) jaučia kosminės sąmonės darbus ir visuminį virsmą, kuris nesusijęs su manimi, kaip asmenybe.
- Negirdžiu ir nepriimu kažko naujo, ką nori įnešti mano sąmonė, neintegruoju į save ir neįmaterinu naujumo (mintis netampa kūnu ir užstringa).
- Tikriausiai visų mėgiamiausias (juokauju), kažką prisidribau, pasielgiau ar pagalvojau kažką netinkamo, kas neatitiko mano siekiamybių.
- Kūnas signalizuoja ir aktyvuoja STOP rėžimą, jo paklausau rečiausiai.
Kaip bebūtų yra begalės daug pozicijų, kaip būtų galima analizuoti kūno jaučiamus impulsus ir atsakymą galimai rastume kiekvienoje iš šių pozicijų.
Analizuodama randu, jog kadangi esu itin jautrios nervų sistemos žmogus (IJA) dažnai prikaupiu nemažai emocijų ir įtampų, vadinasi atitinka tai, jog kūne yra daug žemos vibracijų energijų ir reikalingas poilsis, jog kūnas ir visa struktūra susihamonizuotų. Visuminėje sistemoje stebiu, kaip kinta pati naujoji būtis, kurioje plečiasi ir skaidosi tam tikros sudedamosios dalys, kuriose žinoma, atliepia ir kūnui ir visada yra ko nepriimame ir ko dar nepažįstame. Kaip pastebėjote, visi teiginiai teisingi, bet kaip padėti kūnui atsigauti?
Tuomet savo vidiniu žvilgsniu visai kitu kampu ir grįžtu prie „mintis tapo kūnu“. Jog šis materializacijos procesas vyktų, turime priimti mintį, protas sukuria galimybę minčiai realizuoti ir jau mūsų kūnas veikia. Stebėdama save asmeniškai pastebėjau, jog protas, lyg važiuojantis su užtrauktu rankiniu stabdžiu automobilis, nekuria ir nerealizuoja bei nesutraukia materialių dalelyčių, nes tarsi nebepajėgia tai padaryti. Kadangi mintis yra, tačiau ji netampa kūnu, kūną protas sustabdo, signalizuodamas, jog kažkas vyksta ne taip. Tarsi sakytų, sustok, dar nėra galimybės tapti tuo kūnu, tuo veiksmu. Iš tikro tai esminė problema ar situacija su kuria susiduria dauguma žmonių, kurie aktyviai medituoja ir siekia informaciją išskleisti savo kasdienybėje. Kurie nemedituoja ir nesuvokia, jog iš tikro kiekvienas žmogus nuolat siekia išsiskleisti, visą šį procesą įvardija kaip perdegimą, lėtinį nuovargį ar net depresiją. Bet betkuriuo atveju situacija ta, jog tai ką jaučia žmogus neįtvirtina savo gyvenime, o protas ir kūnas yra tie instrumentai, kurie tai atlieka.
Tai suvokus, nepaisant to, jog šie apmąstymai tikrai nėra naujienai nei man, nei jums, ėjau į pokalbį su savo protu ir norėjau išgirsti jo, tarsi atskyrus nuo savęs, tam kad galėčiau įsiklausyti.
Jis teigia, „suprask, kiekvienas daugiamatiškumas, kurį tu palieti subtilioje plotmėje, man protui, tai yra tikra < (mokslas jau yra įrodęs, jog mūsų žemiškas protas neskiria kas yra realu ir kas ne, vadinasi kiekvienas mūsų patyrimas protui tarsi yra faktas, nesvarbu ar mes tuo tikim ar ne, bet taip yra)> vadinasi kiekvienas tavo užfiksuotas aspektas, gebėjimas ar galimybė, man protui, turi virsti realybe. Tu sakai, jog tai yra subtilioji plotmė, man – materija, tik neregima, bet materija. Todėl aš nesu pajėgus visko ir iš kart realizuoti, tai ką tu užfiksuoji, o tavo nekantrumas mane išblaško.“
Tą akimirką suvokiau, jog taip svarbu įtvirtinti gebėjimą veikti daugiamatiškume, gebėti nesusitapatinti su viskuo ką patiriu ir ką užfiksuoju ir nefrustruoti, priversdama protą veikti.
Parodė, kaip mano gebėjimas užfiksuoti aukštas dimensijas kartais įneša didžiulės sumaišties į mano asmeninį gyvenimą, lygiai taip pat, prieš keletą metų Kūrėjas yra pasakęs „Tavo gebėjimas matyti ateitį yra ir duotybė ir prakeiksmas vienu metu, nes regėsi vizijas, bet turėsi turėti pakankamai išminties, jog tai suvaldyti“ (suprantu, jog harmoningai įtvirtinti gyvenime).
Regėjau, kaip proto sukurtos greitos strategijos virto lūkesčiais, nes neskyriau laiko minčiai išsigryninti, jog mintis taptų grynu ir tyru kūnu, todėl protui nieko neliko, kaip sukurti kažką, kas sukurtų mano vidinį stabilumą ir netikrą saugumą.
Jaučiau, kaip atsipalaidavus gryninosi tiek mano kūnas, tiek protas bei pasileido įvairios siekiamybės, suprantu jog nuoširdžiai matydama ateities pokytį ir naująjį žmogų visada grįšiu į kasdienybę, kurioje teks luktelti didžiojo virsmo, o taip kartais norisi, kad virsmas gyvenime išsisuktų greičiau… Dažnai regiu kitų žmonių gebėjimus ir gražiausias galimybes, bet čia pat privalu suvokti, jog viskas įvyks savu laiku, taigi naujasis žmogus įsikūnija, tik suteikime tam kantrumo, švelnumo ir leiskime sau būti lėtume, nepaisant to, kaip viskas greitai kinta.
Neveltui ir kalbama, jog įvaldyti gebėjimus prireiks tyrumo, stabilumo ir pridėčiau brandos ir išminties, tada ta galia išsiskleis kaip gražus ir švelnus potencialas. O išmintis kuriasi kaupiantis patirčiai.
Tad suletėkim, L.K.
