Nuolat kisdamas žmogus patiria ne tik savo vidinės būsenos, mąstymo ar elgsenos pokytį, bet ir tokių fundamentalių pasikeitimo patyrimus, kaip prasmės, esmės, filosofijos, požiūrio bei vertybių. Vertybės dažnai nusako tai, kuom žmogus tiki ir gyvena, nepaisant to, kaip jis pats geba ar negeba tai įsivardinti ir suvokti. Kiekviename žmoguje yra užkoduota, įgimta bei įgyta tam tikra vertybių sistema. Jos eiliškumas arba tolerancija vienai ar kitai vertybei gali skirtis, bet vertybes turi kiekvienas žmogus. Įdomu tai, jog pradėjus analizuoti šią temą suvokiau, jog pagrindinė nesusikalbėjimo arba konfliktų priežastis yra būtent kilusios iš vertybių neatitikimo.
Kaip pavyzdys, vienam žmogui vertybė yra kelionės, kitam – pastovumas, šeima. Juodu drąsiai gali sutarti kartu, tačiau, gali ir nesutarti, nes vienas pabrėš ir jaus vidinį poreikį keliauti ir neapsistoti niekur ilgesniam laikui, gal net neturėti siekiamybės turėti savo namus, kitas to gali visiškai nesuprasti ir nesuvokti, kaip gali nereikėti žmogui savų namų, šeimos, pastovaus stabilumo. Jeigu visa tai susiderina ir randamas kompromisas gyvenimas vyksta harmoningai, patenkinant kiekvieno žmogaus vidines vertybes. Jei ne, dažnu atveju, keliai gali išsiskirti.
Įdomu darosi dar ir tą akimirką, kai pati vertybės sąvoka nekinta, bet kinta vertybės gylis, plotis, pati samprata. Ir šioje pozicijoje jeigu du žmonės pradeda bendro gyvenimo kūryba remdamiesi tomis pačiomis arba panašiomis, t.y. nekonfliktuojančiomis (visiškai priešingomis) vertybėmis, turi suprasti, jog su laiku tai gali pasikeisti, pasikeitus požiūriui suvokimui apie esamą vertybę. Kaip pavyzdys šeimos vertybę galime suvokti įvairiais lygmenimis, vienam šeima – turėjimas vaikų, namo pastatymas ir viskas yra ramu, kitam šeima – bendra kūryba, betarpiškas ir gilus santykis, supratingumas, emocinis stabilumas ir net nesvarbu arba tų vaikų yra ar ne. Kaip supratinote vertybės dažnai pasimato santykyje su savimi ir kitais.
Žengiant į naujumą aš kaskart užsiduodu sau asmeninį klausimą, kokiomis vertybėmis aš gyvenu, renkuosi, kuriu gyvenimą. Tai diskutuojame ir aptariame šeimoje ir pagal tai stengiuosi moduliuoti savo gyvenimo rutiną.
Taip jau gavosi, jog gimiau su stipria vidine vertybe augti ir nuolat keistis. Kol visas augimas vyko mokykloje, tai nelabai džiugino, kai įstojau į aukštąją mokyklą atrodo, galėjau tęsti ir tęsti mokymosi procesą, tik temos buvo tarsi „ne tos“. Vedama siekiamybės žinių, buvau įstojus į doktorantūrą. Susidomėjus subtiliuoju pasauliu, suvokiu ši erdvė yra mano žinių šaltinis ir tai yra man be galo svarbu. Tikriausi visi, kurie pasuka mokymo kelio, nesvarbu kokioje srityje meilė žinioms turi būti labai jaučiama.
Ne visada žinios ir informacija yra „sausa ir šalta“ vertybė, ne, kai kada pati savyje jaučiu, jog būdama savo vertybėje, esu tiesiog savimi. Galiu tą akimirką negauti jokių žinučių iš subtiliojo plano, pamokymo ką reikia koreguoti, galiu negauti užuominų ar pasiūlymų ką turėčiau kurti, suvokiu, jog būdama toje pozicijoje esu laisva, kūrybinga ir jaučiuosi labai saugi. Žinoma, žinios kai kada šokiruoja, sukelia įtampą, nes jauti jog turi keistis, priimti sprendimus, tada nėra taip labai malonu, o ir žemiškas tinginys kartais užsuka į svečius. Būna visaip, bet kaskart gyvenime primenu, jog tai mane veda, kuria ir augina, žiniose randu savo gyvybingumą.
Kita mano vertybė yra šeima. Be šeimos, neturėčiau pakankamai resurso siekti ir skleisti tų žinių, vadinasi žinios tarsi neturėtų prasmės skleistis. Man asmeniškai tai yra atrama ir tai dėl ko svarbu stengtis. Šeimoje aš galiu save harmonizuoti bei stabilizuoti, pajausti ir patirti žemišką, kasdienį, daug iššūkių iškeliantį gyvenimą, bet jei ne tie iššūkiai, kuriuose pasitikrinu kaip suprantu ir suvokiu gautas žinias, nevyktų ir suvokimų materializacijos, nevyktų gyvenimo kūrybos.
Kitoje pozicijoje išsigryninau vertybę – lygiavertiškas bendradarbiavimas. Nežinau ar tai susieta su mano tam tikromis asmeninėmis savybėmis, kaip sąžiningumas, diplomatiškumas ir natūralus siekimas, jog tarsi visiems viskas būtų gerai, nors pirminiame suvokime, labiau tai buvo tikriausiai teisingumo svarba.
Daug metų dažnai šios vertybės dėka įsiskaudindavau, abejodavau, nesuprasdavau, kodėl viskas tarsi taip „neteisinga“, kol išgryninau teisingumo sampratą ir ją išėmiau iš šios vertybės visiškai.
Tuomet liko, ankščiau minėtas lygiavertiškas bendradarbiavimas, kuomet tampu atsakinga už savo asmeninę poziciją ir priimu atsakomybę už ją ir jeigu vyksta bendra kūryba vyksta, jei ne priimu kaip faktą, jog ji nevyksta. Lygiavertiškumo sąvokos neapibrėžiu, kaip hierarchijos nebūvimą, nes manau, jog Visatoje vis tiek egzistuoja tam tikros hierarchinės kūrybos pozicijos, tačiau jos nepaneigia kitų kūrybos ar sklaidos. Tai atsispindi labiau per būvimą savo „vietoje“ ir pagarbą kito būvimo savo „vietoje“. Šioje vertybėje dažniausiai „paslystu“ mėgindama suvokti, kitų žmonių reakcijas, nuomones ir tai, kodėl jie nejaučia tos lygiavertiškos kūrybos ir būna taip, kad vardant kito laisvės kurti surenku save ir atsitraukiu visai. Tą akimirką tai tarsi pabėgimo planas, kuris pripažįstu, jog nėra geras, net neaišku ar geras ir kito kuriančio atžvilgiu, bet taip kartais jaučiu ir taip nutinka.
Vertybė, kaip ir minėjau skamba „jog tai yra labai svarbu“ ir su tuo nelabai pakovosi, gali ją perfrazuoti, permodeliuoti, bet vertybės yra žmoguje ir jos atspindi tai kas jam yra labai svarbu ir sakralu, todėl norint palaikyti santykius ar bendradarbiavimą, svarbu žinoti ne tik savo vertybes, kuriomis remiantis tu gali išvengti begalė daug konfliktų, priimdamas, jog tiesiog šis santykis neatitinka vienodų vertybių, bet ir išgirsti ir pastebėti kito vertybes, kurių taip pat nevalia peržengti ir mėginti įtikinti, jog yra kitaip.
Tačiau, net ir žinant savo ar kito vertybes ne faktas, jog žmogui bus labai lengva keistis ir priimti kito pokytį, vertybės plečiasi, auga, kinta ir sukuria vis kitas sąlygas, todėl kas kart reikia persižiūrėti jas ir aiškiai jas suvokti. Suprantu, jog vidinių vertybių forma per mus skleidžiasi mūsų aukštesnės sąmonės, jų atžvilgiu, vertybės yra sąlygos kurti materijoje, o žmogui tenka tai susivokti ir prie to prisiderinti.
Suformuotos šios trys esminės mano vertybės sukūrė sąlygas permodeliuoti savo dieną, o nuslystant nuo jų, erdvė iš karto parodo kad stabilumas, harmonija ir balansas jau neatitinka mano vertybių. Mano pavyzdžiu, jei dienoje neskiriu nei akimirkos pagalvoti ar susitelkti į žinias, mano santykis su dukra pasikeičia, ji būna irzli ir reiškia savo nepasitenkinimą, kartais tereikia priimti tik vieną idėją ar mintį ir santykis šeimoje momentaliai harmonizuojasi. Jeigu mėginčiau skirti laiką tik žinioms arba tik šeimai, suprantate, jog vėlgi gyvenimas kryptų į vieną ar kitą vertybę, bet neišlaikytų bendros visumos, todėl dirbant su žmonėmis visada kartoju, jog svarbu išlaikyti gyvenimo balansą, o žinant vertybes, gali suvokti, kokiose pozicijose tas balansas turi būti išlaikytas.
