Kiekvienas žmogus šiame pasaulyje yra ir žmogus ir sąmonė veikianti subtilioje plotmėje, tiek viena, tiek kita yra neatsietina ir visa tai sukuria bendrąją kūrybą arba visumos matricą.
Regėjau viziją, kaip kiekvienas žmogus pasaulyje yra ieškantis, konkrečiau regėjau sąmonę, kuri keliauja laukais ir kloniais ieškodama savo Mokytojo. Prisiminusi ir savo praeitį puikiai suprantu ir atpažįstu tą jausmą, kuris nenustoja siekti ir ieškoti, tik nustebau, kaip ilgai ir kantriai iš tikro tam tikra sąmonės dalis ieško tikrojo savo Mokytojo.
Šalia to žmogaus yra būrys daug subtilių Mokytojų, įvairiausių būtybių, bet supratau viena, jog tikrasis Mokytojas yra tik vienas, kaip ir Tiesa žmoguje yra viena, tik žmogus ją gali interpretuoti įvairiais būdais ir atspalviais. Jis gali kisti, bet žmogus užfiksavęs savyje ir atradęs savo Mokytoją, atranda ir savo tiesos ašį.
Įdomu buvo suvokti tai, jog kiekvienas Mokytojas turi tam tikrą atgarsi kituose žmonėse, todėl iš šios pozicijos ir gimsta pasakymas, jog kiekvieną žmogų moko jo aplinkoje esantys žmonės.
Žmogus gali nežinoti kodėl šalia vieno ar kito žmogaus jis jaučiasi stiprus, tvirtas, drąsus, palaikomas, o šalia kito – nedrąsus ir nepasitikintis. Žinoma, kodėl mes jaučiamės šalia vienaip ir kitaip sąlygoja daug dalykų, bet aš dalijuosi santykio su Mokytoju požiūriu.
Savo Mokytojo atradimas žmogų ne tik palaiko ir išlaiko savo tvirtybėje, bet veda per vidinę brandą. Pati esu turėjusi ne mažai akimirkų, kuomet stebiu ne tai, jog žmogaus neauga ir nekinta, bet vidinė žmogaus branda nebręsta. Branda turi eiti koja kojon su žiniomis, veiksmais, laiku ir naujų požiūrių formavimu, bet žmogus gali būti tarsi stiprus ir sąmonė jo gali jaustis stipri, bet branda sukuria visą šią bendrystę.
Svarbu paminėti tai, jog tas Mokytojas gali būti net ir draugas ar koks šeimos narys, kolega ar partneris, o gal ir vedlys. Su juo žmogus gali net nesusitikti ir nebendrauti, bet žinodamas, jog jis yra žmogus jaučiasi ramus ir saugus. Vien mintis apie tą žmogų gali suteikti daugiau drąsos ir tvirtybės.
Vis stebėdama Mokytojo ieškančią sąmonę ir suvokdama visus šiuos niuansus susivokiau ir tai, jog dauguma žmonių vedami Mokytojo ieškojimo pojūčio susikuria autoritetus, pavyzdžius, atsirenka ir susidėlioja įsivaizduojamo Mokytojo rolę ir mėgina ja remtis, įsikibti.
Manau, jog tai suveikia, bet ne ilgam, su laiku žmogaus susikurtas autoritetas pradeda nykti, susikurtas idealas krenta ir žmogus patiria didžiulį skausmą, nes jis suvokia, jog tai nėra jo Mokytojas. Žmogus lieka be savo sukurto autoriteto ir iliuzinės tiesos, kuria gali net ir labai tikėti, bet kadangi tas autoritetas nebuvo tavasis Mokytojas, suvoki jog tenka ieškoti toliau.
Neturiu omenyje, jog yra labai svarbu turėti fizinį Mokytoją, kartais tikėjimas subtiliomis sąmonėmis yra toks tvirtas, jog net nereikia atsvaros fiziniame žmoguje ir užtenka pabūti su subtiliuoju pasauliu, bet ir neabejoju, jog kiekvienas pasaulyje gyvenantis žmogus turi Mokytoją ir fiziniame plane.
Mokytojo neturėjimas nesukuria erdvės ir stiprybės priimti sprendimų, atsakomybės, prigęsta ir ryžtingumas bei sėkmė, todėl kartais geriau net ir turėti idėjinį autoritetą, nei nieko neturėti, tik šiame momente svarbu atsiminti, jog reikia stebėti ir laukti kol pajusi savo Mokytoją. Nereikia Jo sureikšminti ar prisirišti prie Jo, nes akcentuoju, net ir Mokytojui sukūrus autoriteto įvaizdį, tai nebus tas jausmas ir ryšys, kurio kiekvienas žmogus ieško ir siekia.
Rašant šį tekstą atėjo prisiminimas apie gautą žinutę iš vieno žmogaus, kuris parašė, jog tam tirkas žmogus nėra jo Mokytojas, ilgai galvojau ką turėjo omenyje. Gal tai asmeniškumas, gal tiesiog žmogui kažkas nepatiko ir tiek, nesusikūrė sąskambis ar panašiai, bet po šios vizijos supratau, jog tam, kad būtų Mokytojas, turi būti tikras ryšys, kurio dabar suprantu tiesiog nebuvo. Ir tai normalu.
Kartą mane kankino nemiga ir niekaip negalėjau savyje rasti minties kuri galėtų padėti ir sukurti poilsio erdvę, pagalvojau apie Kūrėją, apie Pasaulio Motiną, kitus žmones, bet neradau savyje ramybės, tik staiga savo mąstymo lauke, aptikau savo dukrytę Astrėją, kuri taip supratingai stebėjo mane ir matė mano blaškymąsi. Kilo mintis, jog galbūt ji gali man padėti nurimti ir jos sąmonė mane apgaubė, o ji (fiziškai) per 2 minutes, viduryje nakties atbėgo pas mane į lovą.
Nusišypsojau, nes man tai buvo patvirtinimas, jog tai ką regėjau buvo tikra. Dažnai šalia jos randu atokvėpį ir motyvaciją veikti ir kurti, tik kad taip aiškiai ir tokioje pozicijoje ją rasčiau savo erdvėje dar nebuvo.
Tikiu, jog žmogaus tikras Mokytojas gali jaustis ne tik viename žmoguje ir tai ką teko patirti su savo dukros sąmone, gali būti, kad ji taip pat turi dalelę manojo Mokytojo, kuris per tai suveikė ir padėjo man užmigti ir nurimti.
Taigi, jei jaučiate, jog savo kasdienybėje nebegebate priimti sprendimų, dingo drąsa, tikėjimas savimi, suklupote ar kažkaip pasimėtėte ir neberandate savojo kelio, apsižvalgykite ir atsiremkite į savo Mokytoją, nes kaip dar vizijoje buvo parodyta, nebūna taip, jog mes Jo neturėtume, tik pamirštame, atsiskiriame, suasmeninime arba sukuriame autoritetą, to pasėkoje neišgirstame tikrosios Tiesos.
Su meilė, Lilė
