Kiekviena mintis, jausmas ir veiksmas turi savo priežastį. Nėra taip, jog žmogus mąstytų, jaustų ar elgtųsi taip, jog tai neturėtų jokios prasmės. Visai nesvarbu ar tą prasmę suvokia pats žmogus, priežastis vienokios ar kitokios elgsenos egzistuoja.
Kodėl žmogus mąsto, jaučia bei elgiasi taip, priežasčių yra daug. Jo mintis įtakoja praeitis, nuostatos, suvokimai, patirtys, aplinka ir begalė kitų modelių. Žmogui atskirti „savas“ mintis, nuo jį įtakojančio minčių yra sudėtinga, nes atsitapatinti nuo visko kas kuria žmogaus savastį neįmanoma. Jeigu nėra įmanoma atsitapatinti nuo visko kas esi, kaip sau padėti atrasti ir suvokti? Pirma užduotis – suvokti, o kas esi dabar? Tai yra, apmąstyti, apgalvoti, pasistebėti savo įpročius, kuriuos jau turi dabar savyje. Galbūt šiandieną esi liūdnas, piktas, nesėkmingas, tebūnie. Būk toks, koks esi šiame momente. Galbūt apie save šioje akimirkoje ir nepapasakosi daug visa ko, bet aiškiai gali pastebėti apie ką dabar galvoji, ką jauti savo širdyje ir ką veiki? Ką darai būtent šią akimirką? Tai savistabos ugdymas, tai pastebėjimas savęs kas esi dabarties akimirkoje. Suprask, nei vienas žmogus nežino, koks jis bus tiksliai ryt, poryt, jis net nežino, kaip jausis ir apie ką galvos po dešimties minučių. Vadinasi analizuojant dabarties akimirką visiškai netikslinga mėginti, kažkaip apeiti ar įsivaizduoti to ko nėra, nes dabarties pozicijoje esi tas kas esi.
Priėmęs save dabarties pozicijoje, užfiksavęs savo mintis, jausmus ir veiksmus, žmogus įgauna sąmoningumo „teisę“. Tai yra gebėjimą – rinktis. Neužfiksavęs minčių ir jų nestabėdamas, žmogus iš tikro neturi galimybės rinktis, jo mintys bei jausena renkasi už jį, bet tikrai ne jis pats. Todėl žmogui afišuojant ir tariant tai, jog tai ką daro yra jo laisva valia, reikia suvokti, jog jei nori išreikšti savo valią, turi būti sąmoningu, turi aiškiai suvokti pasirinkimo ir apsisprendimo svorį ir vertę. Kad ir kaip būtų lengva sakyti, jog žmogus kada elgiasi taip, kaio nenori, galbūt turi tam tikrų priklausomybių, renkasi blogus įpročius, jis tai daro savo valia, – suabejočiau. Valia šiame momente reiškiasi nebent tik tiek, kad užleidžia savo poziciją neigiamumui egzistuoti, vadinasi renkasi – neišreikšti savo vidinės valios. Tokiame žmoguje valia neveikia arba skamba lyg sąžinė labai tyliai. Todėl tikrai verta pamąstyti, kaip dažnai veikiame iš vidinės valios?
Gebėjimas rinktis remiantis savo vidumi ir aiškiai suformuota mintimi – yra valios išraiškos forma, kurios kiti gali ir nepastebėti. Valia šiame kontekste nėra pagrindinis mano analizuojamas objektas, tai labiau įrankis, kuris padeda žmogui keistis. Pasirinkimas formuoja ateitį, valia kuria tave tokį, koks tu pats nori būti. Be valios tu esi tas kas esi, su valia – tu kuri save tokį, koks nori būti.
Dažnai savo apmąstymuose stebiu, kiek aš pati galiu formuoti save savo įsivaizdavimu kas norėčiau būti, kiek tai daro mano aukštesnė sąmonė ir suprantu viena, jog griežtos atskirties nėra. Aš galiu sumodeliuoti savo rutiną, įpročius, iškelti kokias charakterio savybes norėčiau savyje stiprinti, aukštesnė sąmonė tai daro lygiagrečiai, iškeldama savo siekiamybes ir šioje vietoje prasideda pokytis. Pokytis nevyksta, kai nėra laisvos valios pasirinkimo, todėl kad ir kaip sakytume, jog žmogus gyvena sudėtingai, nes jo gyvenime vyksta pokytis, ne visada yra teisinga, nes kartais sudėtingumas slepiasi po jo paties negebėjimo rinktis ir žinoti ko siekia, todėl nebevadinu to pokyčiu, vadinu tai sąstingiu, kuris patiriamas tiek, kiek žmogus leidžia tam vykti. Dažnu atveju, iki tol, kol žmoguje pradeda trūkti kantrybės, na o žmogus kartais būna labai kantrus.
Taigi, sąmoningas pasirinkimas keistis įaktyvina patį pokytį. Tiek žmogus ugdydamas savo naujus įpročius, stebėdamas savo reakcijas ir atlikdamas saviaanalizę kas veikia ir kas neveikia, įvertindamas savo pokyčio tvirtinimosi rezultatus, pradeda kurti save naują. Žinoma, prie šios kūrybos prisideda ir aukštesnės jėgos, kurios arba pastiprina žmogų tam tikroje vietoje (įpročio formavime, savybių ir gebėjimų ugdyme) arba padeda atmesti tam tikrus pasirinkus ir apisprendimus, bet kuriuo atveju tą akimirką žmogus, taip pat yra, kas yra. Norisi pasakyti, jog neegzistuoja nekintanti savęs suvokimo forma, kurią žmogus galėtų apibrėžti, ir pasakyti TADAM – ESU TAS…, mąstydamas ir analizuodamas žmogus kas jis yra turi suprasti, jog jo esatį sudaro TAI, kas jis yra DABAR ir tai, kokius jis renkasi būti ATEITYJE.
