Suprantu, kai žmogus ieško savojo kelio, jis patiria daug tiek sunkių, tiek lengvų išbandymų. Žmogus mokosi, ugdosi susiduria su tam tikrais vidiniais ir išoriniais iššūkiais. Dažnai žmogų moko priimti, gerbti, pamilti save. Taip pat šiame etape, nesvarbu kokio amžiaus ir kokias pareigas užimtų žmogus, jis išeina iš savojo vidinio ego ir pripažįsta, jog nepaisant to, jog jis yra savo gyvenimo šeimininkas, suvokia jog jis nėra visatos centras aplink kurį sukasi visas gyvenimas. Tenka pripažinti, jog žmogus – dalis visos visatos ir tik dalis kūrinijos, tačiau nei kiek menkesnė ar svarbesnė nei kuri kita visatos sudedamoji dalis.
Žmoguje gimsta supratingumas, atjauta, nuoširdumas bei atvirumas. Pirma, prieš save patį, kiek vėlėliau ir visai visumai. Manau, jog tai Meilės kelias, kurį pažinęs žmogus, priima ir savo vidinę Tiesą. Atsivėrus meilei ir tyrumui, žmoguje bunda išminties galia, kuri žinoma, nei viename gyvenimo plotmėje nėra atsiejama nuo žmogaus augimo ir brandos, bet pastebiu, jog tai nors yra neatsiejama, bet žmoguje pradeda skleistis skirtingu gyvenimo etapu. Suvokiu, jog pirma žmogus užpildo savo vidinę būseną, priima tyrumą, sužadina vidinę brandą ir susikuria galimybė susifokusuoti vidinei išminčiai.
Išmintis yra įdomi galia, nes ji tiek gera, tiek tvirta, išmintis ir kūrybinė išraiška ir vidinė tyla. Atjauta ir supratingumas, bet tam tikroje tikslinėje pozicijoje, tai yra priėmimas visumos, bet nesusitapatinimas su visuma. Regėjau viziją, kai mano išminties sąmonė įžengia į mano namus ir pirmą ką mano nuostabai sukelė, – chaosą. Sukėlusi chaosą, įžengė į tylą ir žinojimo akimirką. Tai stebėdama suklusau, klausiau jos kaip man į tai reaguoti, ką aš, kaip žmogus galiu dėl šios galios sklaidos padaryti, kaip man ją savyje priimti, o ji tyli. Ji žino, jog yra ir nekelia jokių klausimų. Tai bendrausim tyloj? – užklausiu jos, – tyla.
Tiesa pasakius, jau kuris laikas jaučiu, jog kažkokia galia artėja, žodžiai savi, pažinti, bet tokios jėgos ir pozicijos, tokia išraiška nebuvau niekada užfiksavusi. Pripažinsiu, jog ją priimti labai bijojau, savo kūne jutau didžiulius skausmus, permušinėjo širdį, pykino. Nepaisant to, jog adekvačiai gebu suvokti, jog tai mano kuriančioji dalis, kuri tikrai nieko blogo negali padaryti, tačiau man skaudėjo. Skaudėjo širdį, dėl baimės, jog išsiskleidus vidinei išminčiai tapsiu vieniša, niekam nebūsiu įdomi, išmintis paremta žinojimu sukuria ir daug atsakomybės, kurią priimti taip pat darėsi baugu, bet labiausiai išsigandau netekti savęs.
Puikiai žinau, jog išsiskleidus vienam sąmonės lygmeniui ir pozicijai, kai kurios pozicijos netenka savo vidinės galios ir ta „gera mergaitė“, kuri vis dar turėjo vietos mano gyvenime, jos tiesiog nebeteks. Pajutau, kaip sukurta iliuzija, jog išmintis niekada neklysta išsisklaidė. Išmintis neturi nieko bendra su klaidomis, su gėriu ar blogiu, su pripažinimu ar nuvertinimu, visame tame ji tiesiog neegzistuoja ir nekreipia į tai dėmesio. Tokia laisvė ir tokia kūryba džiugina, bet ir tiek pat baugino.
Ieškojau minties, kurioje suvokčiau išminties vertės kūrimą stipriau, nei tai, kodėl man reikėtų jos bijoti. Joks suvokimas ir įsivaizdavimas, kas yra išmintis nesukūrė galimybės jos priimti, bet pripažinus jog tai esu aš, jog tai sava ir ši galia yra mano kosminės sąmonės galia, supratau, jog net neįsivaizduoju kokia tai galia yra, atvėrė galimybę ją priimti. Kada „pasidavė“ kiekviena mano gyvybinga ląstelė, mintis, ar pojūtis, kada pasidaviau visiškai, išmintis sukūrė būseną. Sukūrusi chaosą, apie kurį užsiminiau ankščiau, įtvirtino tylą, bet žinau, ar nuolat bus manyje ši tyla nežinau, bet žinau, jog tai mano galia ir ši būsena yra mano naujo gyvenimo pagrindas.
Su meile ir išmintimi, Lolita
