Kaip žinia, kiekvienas žmogus keliaujantis savo vidinio virsmo keliu atranda, palieka, priima bei paleidžia įvairiausių gebėjimų ar galimybių. Vieni gebėjimai pasitraukia, susikuria kiti. Tai džiugu ir tokia ir iš principo augimo ir pažangos kūrimo procesas. Daug kartų, savo apmąstymuose analizuoju tam tikrus prisirišimus, tiek prie subtiliųjų Mokytojų, tiek prie įvairiausių Tiesų. Manyčiau, kad ir tai yra tam tikra proceso dalis. Žmogus atradęs savyje kažką naujo, su tuo susitapatina, įsisuka sėkmė ir džiugesys, o kitas pokytis paskatina keistis ir paleisti tai kas jau atgyveno, kartais tai vyksta taip greitai, jog atrodo, nespėji tų gebėjimų ar galimybės patirti pilnumoje, kaip jau pradedi jausti jos išsiskaidymą erdvėje. Gyvendami ir besiskleisdami daugiamatiškume atsiranda dar daug įvairovės, nes tą pačią akimirką vyksta ir kūryba ir skaidymasis. Ne kartą tenka išgyventi tiek naujo pradžią, tiek idėjos paleidimą tą pačią akimirką ir nepaisant to, nuo vidinės valios pastangų, tikėjimo tiesa gali rinktis, kurį procesą renkiesi išgyventi.
Kadangi pati daug analizuoju ne tik gebėjimus ir galimybes, bet ir sąlygas kurias iškelia naujos galimybės nesusivokiau, kaip tai iš ties yra sudėtinga suvokti. Visai neseniai, vasario 15 dieną turėjau pokalbį su Mokytojais, kurių žinutės nešamas suvokimas nebuvo itin patogus. Mokytojai aiškiai nusakė, jog suvokdama ar apsibrėždama tam tikras kūrybines sąlygas, padariau esminę klaidą, – manymą, jog niekur kitur tas gebėjimas nesiskleis, tik tam tikrose aplinkybėse. Dažnai savo pasidalinimuose ir vebinaruose kalbu, jog norint suvokti daugiamatiškumą turi aiškiai žinoti, kokia galia, kurioje gyvenimo kryptyje skleidžiasi. Žinoma tai yra tiesa, tačiau mano žmogiškoji asmenybė nejučia aukščiausius ir stipriausius mano gebėjimus iškėlė į prioritetą, kas energetinių atžvilgiu yra savaime suprantama, nes aukštesnė dimensija ar aukštesnė sąmonės pozicija tampa tarsi viršesnė ir perdengia visas žemesnes sąmones, bet daugiamatiškume gali būti ir kitaip.
Kalba buvo apie mano galios sklaidą projektuose ir pačiame gyvenime. Eigoje dėdama itin daug pastangų, kad suvokti ir išskleisti tiesą, daug dirbdama su žmonėmis, pamiršau, jog galia skleidžiasi ir kiekvienoje mano gyvenimo akimirkoje. Mokytojai sakė: „Tavo galia yra visur, kiekviename tavo žodyje, kiekviename tavo žvilgsnyje, prisilietime, bet kol manysi, jog galia gali skleistis tik tam tikroje aplinkoje ar tam tikromis sąlygomis, labai save apribosi. Apribosi ne tik save, bet ir mus. Taip sukuri priklausomybę nuo aplinkybių ir nelieka laisvos kūrybos“. Suprantu, jog įtikėjimas tam tikromis aplinkybėmis nejučia mane įrėmino ir sukūrė tam tikrą priklausomybę nuo aplinkybių. Kaip pavyzdys, jeigu neateis žmonių į sesiją ar mentorystę mano galia neišsiskels aš negalėsiu kurti. O to aš nenoriu ir nesiekiu, bet nepaisant to, ar žmogus ateis ar ne, aš netampu mažesne, mažiau galinti ar panašiai. Aš esu tokia kokia esu, galia nesiskleis vienoje pozicijoje, išsiskels kitoje, bet prisirišimas prie tam tikrų aplinkybių, kurių negaliu net įtakoti ar suvaldyti ir didelė klaida, kuri slypi taip subtiliai mūsų proto vingiuose. Galia turi skleisti ir mano kasdieniame pasaulyje, tikiu jog skleidžiasi, tik aš, kaip žmogus kartais to nepastebiu ir neužfiksuoju, kartais numoju ranka manydama, jog viskas savaime suprantama.
Bet tai nėra tiesa, kiekvieną santykį kuria sąmonė, žemesnė ar aukštesnė, bet kuria, o jeigu žmogus to nepriima, nepriima ir daug naujų galimybių ką gali pasiūlyti kita, galbūt mažiau vieša ar matoma kūrybinė idėja.
Tai suvokus iš kart „ištiko gyvenimas“, tiksliau pirma įvyko pamąstymas, tada gyvenimas, tada Mokytojų žinutė.
Vakare vykstant iš seminaro Varkaliuose, stabtelėjome su šeima prekybos centre, nusipirkti torto, jog galėtume atšvęsti Valentino dieną, važiuojant į aikštelę diskutavau su tėvais apie tai, kad turiu labiau priimti tai ką gyvenimas man duoda ir mažiau priešintis (užuomazga į Mokytojų žinutę, o tas retkarčiais išlendantis kategoriškas priešinimas jau mano charakterio savybė ). Taigi, sustojus automobiliui sakau, lipam, mintis dar tukseno, jog viską priimu ir staiga lipant per pusnį suklupau ir įkritau į ją. Buvo smagu, dar nusijuokiau, nes gi turiu priimti. Gerai, sušlapau, bet nuotaika gera. Nusipirkę torčiuko, pasukome namų link.
Grįžę į namus, automobilyje pasigedau telefono, kadangi turiu tik porą vietelių kur jis galėtų būti, neradus jo ten, supratau, jog pamečiau pusnyje. Na ką, grįžtam.
Paskambinu į savo telefoną iš mamos telefono atsiliepia jaunatviškas balsas ir praneša gerą žinią, jog telefoną rado ir gali mums jį privežti į tą vietą kur ir pametėme. Nieko nelaukę, vykstam atgal. Važiuojant automobilyje svarstau, jog už tokią pagalbą reiktų kažkaip atsilyginti ir atsidėkoti, skaičiuojam visi kiek grynųjų pinigų turime savo piniginėse. Radome 10 eurų, hm mažoka, reikia daugiau, turim 20 eurų. Na galvoju gerai, kurui (nes jie jau buvo išvykę iš įvykio vietos) užteks, bet vis artėjant jaučiu, jog ne, 20 eurų yra labai mažai, juolab jog telefonas naujutėlaitis ir kaina jo tikrai nemaža. Mama sako, turiu dar 50 eurų, sakau, gerai tinka. Imu. Privažiavę prie sutartos vietos ir susiskambinę, mus pasitiko jauna šeima, su žavia mažyle. Paimu telefoną, padėkoju ir jau duodu tuos surinktus 50 eurų, sakydama, jog jums šventėms, vakarienei ir kitus smagius dalykėlius įvardinu. Šeima visiškai atsisako priimti pinigus, teigdami, jog „Mes pinigų neimame“, pasimetu, nežinau, kaip visgi įbrukti tuos pinigus, kol galiausiai vyriškis nugalėjo, todėl man liko palinkėti sėkmės ir laimės gyvenime ir jei išvyko.
Įsėdus į automobilį įsivyravo tyla, pirma nustebome, jog yra žmonių, kurie padeda ir mielai grąžina pamestą daiktą, investuoja savo laiką ir resursus, kita – už tai nieko neima. Į šią situaciją galėtum pažvelgti įvairiais aspektais, bet man tai buvo patvirtinimas, jog Kūrėjas mane globoja ir pasirūpins viskuo, o man reikia priimti. Ir sekančią dieną gautas pranešimas vėlgi nusakė, jog žmonių gerumas, tyrumas ir paprastumas, kurioje slypi galia gali būt net ir paprasčiausiose situacijose ir tam nereikia jokių ypatingų aplinkybių. Tikiu, jog ir mano palinkėjimas jiems sėkmės ir laimės išsiskleis jų gyvenime ir atneš džiaugsmo, kaip ir jie man priminė, per ką ta galia turi išsiskleisti, tai yra – per žmogų.
