Kada žmogus auga ir kinta, vis labiau įsilieja į bendrą kūrybą su subtiliuoju pasauliu pirminiame etape žmogaus yra prašoma atsisakyti arba atsitraukti nuo tam tikrų siekiamybių ir net svajonių. Subtilieji Mokytojai taip siekia žmogų išvesti iš netikslinių prisirišimų ir siekiamybių ir išgryninti žmogaus tikslinį kryptingumą. Nėra lengva atsisakyti ir atsitapatinti nuo visų svajonių ir tikslų, tačiau tai tik pirminis etapas. Vėlėliau, kai žmogus išgrynina save ir pajaučia savo tikslingumą ir tai kas jam iš tikro svarbu privalu kurti naujus tikslus ir siekiamybes. Vienos jos gali būti labiau filosofinės ir neturinčios konkretaus rezultato, kaip pavyzdys gyventi naujoje realybėje, nes galimai tai viso gyvenimo projektas. Bet taip pat formuoti ir konkrečius tikslus kas žmogui kartu ir subtiliam pasauliui yra svarbu. Susiliejęs su tikslingumu žmogus pradeda kurti ateitį kartu su savo sąmone, todėl ji pateiks tam tikrus tikslinius tikslus. Per tam tikras siekiamybes ir tikslus žmogaus sąmonė patirs materijos kūrybą, todėl tai yra svarbu ne tik pačiam žmogui, bet ir jo sąmonės augimui.
Turėti tikslą reiškia sutelkti savo dėmesio energiją, valią ir pastangą ir nuosekliai veikti savo siekiamybės link. Taip pat taip kuriasi magnetizmas, nauji įvykiai, santykiai, žmonės, per tai auga ir gryninasi ir pats žmogus. Naujoje realybėje, kuomet itin skatinamas žmogaus kūrybiškumas, tikslo turėjimas tampa itin svarbus. Kada neturi konkretaus tikslo, nesusitelkia srautai tam tikslui pasiekti, tą akimirką žmogus blaškosi gausoje informacijos ir žinių, bet negeba sutelkti ir suvokti tai ką jis galėtų suvokti ir patirti.
Įdomią patirtį turėjau pati asmeniškai, kai vyko tam tikrų pozicijų pokytis ir mano šeimoje. Mokytojai gražiai parodė, jog kūryba remiantis jausmais, prisirišimais, kaip meilė savo vyrui baigiasi. Likau nustebusi, nes nebėra nieko kas laikytų mūsų santuoką, nei karminės užduotys, nei minėti prisirišimai, net Kūrėjas labiau stebi, nei aktyvina mūsų santykius per įvairius įvykius, o ir jausmai lyg kažkur dingę. Ankščiau mūsų šeimą labai sustiprindavo probleminės situacijos, kurios susikuria ir mes lyg viena didelė jėga, pasitardami imdavome ir greit jas išspręsdavome. Tačiau net ir problemų sprendime jėgos nebėra, nes pati itin stebiu, kad problemų ir nebūtų mūsų gyvenime. Kadangi nebepalaikau pačių problemų ir intrigų kūrimo, vadinasi nesiimu ir jų spręsti arba į jas reaguoju kiek kitaip, ne kaip į problemą, bet kaip į eilinę gyvenimo situaciją ir jos nesureikšminu. Kol keletą dienų mąsčiau ir svarsčiau kaip visgi kurti šeimos ateitį, Mokytojai priminė senai žinomą Tiesą. Naujoji realybė kuriasi tik esant bendrai kūrybai, nėra kūrybos nėra santykių. Kol vyko problemų kūryba, tol santykis egzistavo, kai jų nebeliko, santykiai nyksta, vadinasi tenka pagalvoti kokia galima ateities bendra kūryba. Tiesa, mano asmeninėje patirtyje vaikų auginimas nebuvo laikomas bendra kūryba, pasak mano subtiliųjų Mokytojų tai negali būti tikslas, nes jie turi savo tikslingumą, savo vedlius ir savo kuriamas patirtis, aš kaip mama, privalau sukurti atitinkamas sąlygas jiems augti ir žinoma pasirūpinti materialiais dalykais, kad jie galėtų tinkamai skleistis. Vadinasi mano ir mano vyro santykis su manimi grįstas kitais kūrybiniais dalykais. Mėginau žiūrėti subtilioje plotmėje, kurioje vyksta virsmas ir nėra konkrečios siekiamybės bendroje kūryboje, bent jau kol kas. Tada ieškojau informacijos paprastoje kasdienybėje, realybėje, ko galime siekti abu pačiame gyvenime ir tai kurti kartu. Įdomu tai, jog kol aš keletą dienų, visa tai stebėjau ir gryninausi savyje, vyras darė savo asmeninius žingsnius, atsisakė tam tikrų įpročių, netikslinių veiksmų ir nusprendė veikti kitaip. Tik kai buvo padaryti tam tikri jo vidiniai apsisprendimai, susifokusavo ir konkretus tikslas, – kurti savo namus.
Šiuo metu gyvename nuomojamame name ir tarsi natūraliai turėčiau siekti ir norėti savų namų, iki pat šios akimirkos manyje nebuvo tos ugnelės, negalėjau savyje iššaukti šios siekiamybės, nes iš principo ir taip yra pakankamai komfortiška ir patogu. Galimai ir ne komforte esmė, o suvokime, jog namai kuriasi bendroje kūryboje ir kol abiem tai netaps tikslu ir siekiamybe, nesusigeneruos ir atitinkamas gausos kiekis ir neįsižiebs ugnelė ir manyje.
Gausa yra viskas, darbai, kūrybos projektai, informacija, sveikata, veikimo jėga, pagalba, palaikymas ir žinoma sėkmės faktorius, kuris siekiant tikslo yra labai svarbus. Abu pasitarėme ir susifokusavimo ties šia kryptimi, kai atsirado tikslas, momentaliai Mokytojai padavė namo projekto viziją, pasiūlė pirmą žingsnį, sukūrė veiksmų planą, nuo ko reikėtų pradėti ir net nurodė terminą, per kurį visa idėja turėtų išsiskleisti. Suprantu, jog terminas skirtas labiau mums su vyru, jog sutelktume savo valią ir pastangą dirbti nuosekliai ir išsilaikytume kryptingume ir nepasiduotume ankščiau laiko, kaip dažnu atveju įvyksta, kai neišlaukiama rezultato. Žinoma, tuos pirmus žingsnius atlikome iš karto, bet svarbu, jog ir vėl susikūrė mūsų naujas santykis. Atsirado švelnumas, bendrumas, bendra gyvenimo kryptis ir pati partnerystės prasmė. Suvokiu, jog ateityje kitaip ir nebus, negalėsiu gyventi šeimoje vien dėl inercijos, jog esame šeima, kas kart turėsime kurti naują, bendrą ir žinoma kiekvienas atskirai idėją, bet bendra siekiamybė kuria šeimos magnetizmą, kurią bendrą gausą. Pasijuokėme abu, jog mūsų santuoka įgavo projekto statusą ir savo terminą, kurį visada bus galima praplėsti, turint bendrą siekiamybę.
Būtime kūrybiški ir kurkime prasmę suavo gyvenimuose, L.K.
