Dažnai subtilieji draugai pataria, išlikti kantriam, stebėti savo aplinką, neskubėti. Kantrumas, ramumas – pagrindinės brandaus žmogaus savybės, kurias savyje svarbu nuolat ugdyti.
Šiame momente, kai savyje jaučiu tam tikrą artėjantį naujumą ir besiformuojantį pokytį jaučiu, kaip per transformacijas pereidinėja visa mano struktūra. Gryninasi motyvacija, valia, asmeninės savybės, kuriasi elgsenos modelis, tiksliai formuojasi naujasis kryptingumas. Per šias akimirkas žmogus daug susivokia. Išsigrynina kokių principų ir sąlygų valia laikytis, o kurios jau turi atsitraukti iš kasdienybės. Todėl pastarosios savaitės man ir buvo apie tai. Susivokiau daugelyje dalykų, naujai patyriau save, suvokiau kas yra svarbu vienoje ir kitoje gyvenimo pozicijoje, išsigryninau, kokį save kaip žmogų matau ir ką galiu padaryti jau dabar. kai kurios ateities vizijos buvo gąsdinančios, dėl dydžio ir pločio, kai kurias priėmiau su lengvumu, tačiau manyje suknibždėjo įdomi mintis – pakantumas. Kai ši mintis suskambo mano apmąstyme, prisijungė ir subtilieji draugai, kurie ta tema tikrai daug ką galėjo pasakyti.
Supratau tai, jog kintančiam žmogui, pakantumas tam tikriems procesams taip pat kinta. Tarkime, kai aš ankščiau gyvenau nuolatinėje įtampoje, strese ir apmąstymuose dėl ateities, mano fizinis kūnas patirdamas šias įtampas, sukeldavo tam tikrus negalavimus: migreną, nuovargį, negalėjimą užmigti ir iš tikro tuo laiku tai nekėlė didelių problemų ar juolab apribojimų. Žinoma, nebūdavo smagu, bet tai nebuvo gyvenimo pabaiga. Šiandieną kai manyje prasideda migrena, tampa aišku, jog manyje nėra darnos ir įsilieja naujos energijos, kurias reikia priimti ir kuo greičiau susivokti, nes žinau, jog migrenos skausmas mane atitrauks nuo kūrybos ir negalėsiu nei mąstyti, nei funkcionuoti. Šioje situacijoje tapau nebepakanti migrenos skausmui, nes mano suvokimui tai nėra norma.
Turėjau ir kitą įdomią situaciją, kai vienas žmogus prieš kelias dienas pasidalijo, jog jaučia savyje didžiulį skausmą ir tas skausmas tame žmoguje tikrai jautėsi ir matėsi. Išklausius žmogų, patariau, ką turi savyje išsigryninti ir kaip tą skausmą savyje išskaidyti ir jis pasakė, jog to negali padaryti rytoj, padarys kitą savaitę. Tą akimirką nieko apie tai negalvojau, priėmiau, kaip sprendimą, faktą ir toliau nebediskutavome. Bet kada iškėliau mintį apie pakantumą, Mokytojai priminė šį žmogų ir sako: matai, žmogus renkasi kentėti skausmą, būti jame, o ne kuo greičiau iš jo išeiti. O išeiti iš jo negali, nes neturi tam laiko…
Pakantus žmogus turi būti ne skausme, bet pažinime. Juk naujumo ieškojime, pažinime, to ko dar nežinai reikalingas didžiulis pakantumas naujiems iššūkiams, didžiulis kiekis energijos resursų, valios ir motyvacijos, todėl nevalia švaistyti laiko būti skausme, nepasitenkinime, abejingume, nes tai nėra norma, tačiau būkime pakantūs naujų idėjų integracijos ir naujo savęs kūrimo procesuose.
Nešvaistykime laiko, L.K.
