Taip sugalvojau pavadinti savo analizę, apie tai, kaip mumyse veikiančios cheminės „dozės“ veikia mūsų sprendimus.
Šis straipsnis kiek kitoks, nes remsiuosi ir kitų autorių pamąstymais.
Ilgą laiką ugdant save vis pastebiu, jog kad ir koks stiprus tikėjimas ir pasitikėjimas būtų manyje, vis kažkur nuklystu, išsibalansuoju… Žinoma yra begalė daug aspektų, kurie įtakoja mus, bet man labiausiai sudomino kūnas ir mūsų žemiškas protas. Pripažinkim, jog be kūno materijoje mes esame nelabai vertingi, o ir protas mums yra be galo reikalingas. Dispenza savo tyrimus paskyrė analizuojant protą ir smegenis, pats jis buvęs Ramthos mokinys aiškiai suvokia, jog yra sąmonė, kuri paduoda impulsus į mūsų smegenis, o šios sukuria tam tikrą pajautą bei impulsą veikimui. Bet jeigu smegenyse ir kūne užfiksuotos negatyvios, streso kupinos patirtys?
Visą savo gyvenimą, kurį pamenu jausdavau nuolatinę įtampą dėl išlikimo. Žinoma, ankščiau to nebūčiau niekaip įvardinus ir laikiau tai savaime suprantamu dalyku, nes jei nekovosi už savo būvį, – neišliksi. Tikiu, jog daugelis viena ar kita amplitude tai galime užfiksuoti savyje, kaip sakoma „tokia jau žmogaus prigimtis“. Ir tai iš tikro yra tiesa, begalė daug veikimo bei reakcijų programų esame paveldėję iš savo protėvių ir genuose visa ši sukaupta patirtis yra užfiksuota. Tačiau visi puikiai suprantame, jog viskas kinta, vadinasi ir kūne esančių genų informacija taip pat. Galime didžiuotis, nes esame ta karta, kuri tai transformuoja.
Mane labiausiai dominanti tema yra susieta su informacijos priėmimu ir jos gavimo šaltiniais. Būties kūrybos mokyme kalbama apie pirminės realybės aspektą, žemišką sąmonę, Eckhart Tolle tai įvardina skausmo kūnu, Dispenza – cheminės reakcijos, arba kitaip protas kūne. Vadinasi informaciją į aplinką galime gauti iš kūno sąmonės arba Didžiosios sąmonės, mūsų tikslas jog informacija būtų kuo švaresnė ir šioje vietoje kūnui tenka daug transformuotis, kol jis per save išskleis tyrą informaciją.
Bet iki tol, mes galime suvokti, kaip apskritai kūnas „atsidūrė“ šioje pozicijoje. Viena aišku – paveldėti genai iš protėvių, kitą dalis genų paveldėti iš aplinkos, šeimos modelio, visuomenės normų, tai sudaro mūsų kontekstą. Žinodami, jog kūnas prisotintas „kovok arba bėk“ hormonais, kurie ilgalaikėje perspektyvoje (šimtą ar daugiau metų egzistavo mūsų genuose) tampa mūsų kūno norma, o jeigu žmogus staiga pradeda keistis ir nori atsisakyti įtampos ar nerimo, kūnas patiria abstinenciją.
Įsivaizduokite mėgstate kiekvieną rytą išgerti puodelį kavos ir vieną rytą sugalvojote jos nebegerti, smegenys jau žino, tai yra turi savyje sukaupęs informaciją apie šį įprotį: aišku laiką, pojūtį skonį, kvapą, aiškiai formuoja impulsui į kūno veikimą, jausmą, malonumą geriant kavą, emocinį pasitenkinimą. Visa tai yra grandinė įvairiausių jungčių, hormonų, impulsų, kol galiausiai žmogus patiria būseną – malonumą (gerą ar blogą).
Ir kaip minėjau, staiga kavos nėra ir visa grandinė impulsų irsta. Smegenys paduoda impulsą kavos gėrimo schemai įsigyvendinti, o kavos nėra. Visi procesai užsisuka, pojūtis, net kvapą žmogus gali užuosti, nes tai jau yra užkoduota žmogaus kūno struktūroje, pojūčių lygmenyje. Protas sunerimsta, nes „kažkas negerai“, atsiranda nerimas, ieškoma paaiškinimų. Ką daro kūnas? Kovoja su tuo, kas „negerai“. Visaip mėgina grąžinti tave į „normalią“ poziciją, kuomet tu ryte geri skanią kavą. Paduoda viena, antrą impulsą, jei atlaikai, kūnas ir protas mestels paskutinį kozerį ir pradės kurti situacijas bei įvykius, kurie buvo užfiksuoti kaip prisiminimai, kada tu gėrei kavą. Atsiminkime, protas kuria materiją. Vadinasi žmogui gali toptelėti mintis susitikti su draugu, nes protas žino, kad tokia proga tikrai sau leisi atsigerti kavos. Žmogus pamanys, jog tai gera idėja, nes draugas senai matytas ir gera proga susitikti, tačiau už to slypi kitas situacijos kūrėjas – cheminė reakcija arba stimulas gauti hormonų dozę.
O jeigu kavą pakeistume į kokią nors įprastą emociją: baimę, dvejonę, nepasitikėjimą, pyktį.
Kūne procesai vyksti identiškai kaip ir su kava. Kiekviena emocija turi aiškų kontekstą, patirtį, pojūtį, erdvę, laiką, tam tikrų minčių, kurios atstovauja tą emociją. Yra vėlgi visa grandinė informacijos, kurią suvokia ir aiškiai yra suformavęs protas.
Norint galutinai išeiti iš šių emocijų turime aiškiai suvokti, jog prie tų emocijų yra prisirišęs kūnas, kuris nepaisant ramios, susitelkusios būsenas staiga gali sukelti nerimo ataką, vien tam kad save pamaitintu „normaliu“ hormonų kiekiu ir išlaikytų „balansą“ savyje. Kuo kūnas yra labiau pripratęs prie šių emocijų, tuo jis jas laiko normaliomis gyvenimo sąlygomis, todėl būti sveikam jam gali reiški būti nerime ar baimėje. Toks nerimo kūnas, arba „skausmo kūnas“(pagal E.Tolle) į situacijas, žmones, santykius, idėjas reaguos iš šios pozicijos. Šis skausmo kūnas turi patenkinti savo poreikius, tad gavęs naują idėją – tu bijosi, ne dėlto kad neturi tame patirties, bet tokią reakciją kurs kūnas, atlikęs ir gerai galbūt pasirodęs darbo pokalbyje tu jausi nerimą, ar pavyko, abejonę ar viską padarei teisingai.
Įdomu, jog suvokusi, jog tai tik cheminė reakcija kūne arba eilinė intriga atsiranda galimybė tai pakeisti. Džiugu, jog J. Dispenza, kartu su gausa mokslininkų ištyrė, jog smegenys yra plastiškos ir jos gali keistis. Vadinasi vienintelė galimybė išeiti iš šio kūno užburto rato, kurti naujus neuronų tinklus, keičiant požiūrį į save ir savo aplinką. Suvokimą apie realybę mums pateikia sąmonė, todėl tiek daug ir dirbame, jog suvoktume, išjaustume savo aukštesnes sąmones ir jos mums perteiktu naujas mūsų suvokimo galimybes ir požiūrius. Bet su kūnu ir šiuo užgyventu turtu, žmogus turės susitvarkyti pats.
Todėl šio teksto tikslas yra parodyti, jog tai vis dar labai gyva žmoguje, jog dalį mūsų realybės ar net tam tikrų situacijų kūrėjas yra būtent šis apribotas protas, kuriam reikia laiko, naujų minčių bei suvokimų tam, jog kurtų naują materiją. Pati ne kartą save esu užfiksavusi, kaip vedina kūno hormonų dozės poreikio norisi „užkliūti“ kitą, tarsi pabarti, „prisikabinti“, vien tam, kad būtų patenkintas šis įprastas „malonumas“. Situacijose kuriose kaskart galiu save patirti mažesnę, jautresnę ar silpną. Kuomet grįžti į sąmoningą poziciją gali pamanyti, kad „kažkas su tavimi yra negerai, kad esi pastrigęs“, bet vienintelis dalykas kurs stringi, – tai savo kūno prote.
Šį tekstą taip pat, paskatino parašyti pojūčiai viename susitikime, kai visu savo kūnu jaučiau tam tikrus nemalonius badančius pojūčius kūne ir stebėjau, kiek mūsų mintys, tai ką sakome, ką jaučiame atspindi kūno energetiką. Tai nebuvo vertinimas kitų, tiesiog netikėtai papuoliau į stebėjimą ir kūnų energetikos pojūčių fiksavimą. Iš tikro tik kartą (kiek peržiūrėjau savo pačios įrašų) užfiksavau, jog kūnas vibravo absoliučiai tuo pačiu minties dažniu, t.y. jautėsi taip, kaip kalbėjau ir ką norėjau ištransliuoti, mano sąmonė absoliučiai valdė kūną.
Todėl visos šios kūno reakcijos ir yra – intriga, tam, kad kūnas gautų savo cheminę dozę, tačiau tai anaiptol nėra tikra, o juolab tai labai prasilenkia su mūsų naujos realybės kūryba.
Žiūrint į perspektyvas ateičiai galima tikėtis ženklaus pagerėjimo, dėl kintančio visuminio vibracinio dažnio, subtilaus plano didelio įdirbio ir dėl mažėjančio erdvės palaikymo tiems cheminiams elementams kurtis. Erdvėje mažėja palaikymo, atgarsio į tai, tad ir prisirišimai prie šių reakcijų mažėja. Kūnui tenka susitaikyti, kad turi būti kitaip, tačiau jei žmogus nesusivokia, jog ir kūno energetika pereina į kitą evoliucinį tašką, jis gali pamanyti, kad tampa bejausmiu, šaltu, apatišku žmogumi, nors iš tikro tai reiškia, jog tavyje jau transformuojasi šis kūno poreikis. Gera žinia yra ta, jog praplėsdami savo suvokimą keičiame ir ateities genetiką, Dispenza savo darbe teigia, jog žmogus išskleidžia tik apie 2 proc. genų, vadinasi visi 98 nėra išskleisti. Aš manyčiau, kad šiuose skaičiuose ir yra „paslėpti“ mūsų naujieji gebėjimai, juslės bei pojūčiai apie kuriuos tiek daug kalba subtilieji mokytojai. Bet pirma, išmokykime kūną gyventi kitaip.
Šaltiniai: Eckhart Tolle “Naujoji žemė”, Dr. Joe Dispenza “Vystykite savo smegenis”.
