Kartą visai netikėtai regėjau viziją. Joje mačiau žmogų, kuris stovėjo prie vienų namų vartų, nešinas didžiulių lagaminų. Suvokiau, jog žmogus stovi ne prie nežinomų, o savo tėvų namų, tačiau į namų kiemą nežengia. Subtiliosios erdvės paklausiau, o kas tuose lagaminuose, – patirtys, atsakė Mokytojai. Susimąsčiau, pirma kodėl rodoma tokia vizija ir ką ji iš tikro simbolizuoja.
Šalia, su lagaminais laukiančio žmogaus priėjo Mokytojas ir paėmęs už rankų, įvedė į savo tėvų kiemą. Vizija nebuvo apie santykius, karminius ar kraujo ryšius. Žmogus įėjo ir pabeldė į duris, duris atvėrė moteris, jo mama ir pakvietė užeiti. Galbūt vizijos neįmanoma perteikti žodžiais, bet jausmas, artumas, atvirumas ir jautrumas išsijautė labai giliai. Moteris ilgai laukė, savo grįžtančio vaiko. Primenu, jog mama ir vaikas yra simboliai, kurie atspindi Visatoje egzistuojančius principus ir tvarką.
Žmogus pastatė lagaminus, apkabino mama, o ji pasakė, – „žinojau, kad tai padarysi“.
Po tokios vizijos, kurioje buvo aišku, jog joje vaizduojamas ne tik šeimos santykis, bet ir Visatos dėsnis, kuris gražiai pavaizdavo, jog kad ir ką patirtume, kad ir ką išgyventume, visa tai grįžta kaip patyrimas į subtilias erdves, į šeimą, kosminę šeimą ir kas kart žmogus ir jo sąmonė, pristato savo rezultatus aukštesnei sąmonei, kuri laukia, kol žemesnė sąmonė užpildys save savo patirtimis ir tik užpildžius save patyrimais, žmogus ir jo sąmonė gali žengti į sekantį savo evoliucinį etapą ir taip kaupti patirtį.
Mokytojai šį suvokimą ir sakralų patyrimą, užbaigė žodžiais – „nesvarbu, koks yra žmogaus santykis su tėvais, bet kiekvienas žmogus pasaulyje visada grįš pas tėvus paskutinę savo, šio įsikūnijimo akimirką“. Prie šios Mokytojų eilutės norėtųsi pridėti patyrimą ir jausmą, kurį išjaučiau išgirsdama šį sakinį. Tai begalinis atsidavimas ir pripažinimas, Visatoje egzistuojančios hierarchijos ir pagarbos, kuri yra išlaikome visose sąmonės lygmenyse. Hierarchija – ne viršenybė ar diktatūra, tai lygiavertiška darni Visatos tvarka, kurią privalu gerbti ir suvokus sąmoningai stengtis tai išlaikyti.
Kol žmogus nepriima ir nepripažįsta šios Visatoje egzistuojančios tvarkos ir hierarchijos, jis negali priimti ir savo prigimties jėgos, kuri glūdi, po šio priėmimu.
Tik pripažinęs ir priėmęs savo vietą Visatoje, tu esi tai, kas turi būti.
Nei geresnis, nei blogesnis, toks koks esi savo viduje.
Su meile, Lolita
