Analizuodama žmogaus sąmonės įtaką gyvenimui dažnai pastebiu, kiek žmogus savyje turi daug skirtingų išraiškos formų: mintys, jausmai, žodžiai, veiksmai, pojūčiai, juslės, nuojautos ir visos kitos, kurios labai gražiai persipina su subtilaus pasaulio patyrimu. Tačiau vienos funkcijos labiau nukreiptos į subtilios erdvės patyrimą, kitos – įgyvenimo kūrybą. Žinoma visos jos persipina ir papildo viena kitą. Šį sykį apie žodžius.
Žodis – didžiulis įrankis, kurį išskleidžia žmogus. Subtilieji Mokytojai per energetines įkrovas perduoda kodus, kurios virsta mintimis, o toliau žodžiais. Žodžiai yra žmogaus įrankis, todėl mokėti valdyti žodį yra viena iš daugelio žmogaus užduočių. Yra sakoma, jog žodžiu gali kurti, žodžiu gali ir sunaikinti. Nepaisant to, jog žodžio galia sklinda iš žmogaus vidaus, tai kokie tai yra vartojami žodžiai priklauso nuo žmogaus.
Žodžiuose atsispindai ir tai, kuom žmogus tiki, kas jam svarbu, per žodžius galime suprasti, kas žmoguje yra gyva, kuom jis iš tikro tiki ir kokią realybę suvokia. Nesvarbu aš žmogus sako tiesą ar ne. Tai ką žmogus sako, tą akimirką yra jo tiesa, tačiau už jo žodžių slepiasi kita, jo vidinė tiesa, kuri nebūtinai atitinka su žmogaus tariamais žodžiais.
Man augant ir vis labiau atkreipiant dėmesį į tam tikrus gyvenimo įvykius pastebėjau, jog kartkartelėmis iš manęs išprūsta tam tikri žodžiai, kurių aš pati tarsi savo viduje nepalaikau, kuo giliau susitelkiu į save, tuo mažiau gebu atlikti įvairiausių sprendimų ir pajaučiau jog fizinis gyvenimas slysta iš po kojų. Nors ir labai daug dalinuosi apie save viešojoje erdvėje, jaučiu atskirtį tarp to kas esu ir apie ką kalbu. Nepaisant to, jog tuo kuo dalinuosi man yra tiesa ir tuo tikiu. Kėliau šiuos klausimus įvairiomis kryptimis, ieškojau įsitikinimų, vertybių, poreikių, net peržvelgiau praeityje buvusius skaudžius įvykius, kurie galėjo sukurti šią atskirtį. Ir nors susirinkau tam tikros informacijos, labiausiai mano požiūrį į savo atskirtį nuo gyvenimo pakeitė Mokytojų įžvalgą apie tai, jog didelę gyvenimo dalį „statau“ ant abstraktumo. Kalbu apie save konkrečiai labai mažai, erdvėje neaiški mano asmenybė, identitetas, pokalbiai apie gyvenimą nuslystą tik į tiesų priėmimą ir manęs kaip asmenybės pačiame gyvenime tarsi nelieka. Nors man aukščiausia vertybė yra visuminis virsmas, jog gyventi būtų gera, gyvenime turiu būti ir aš pati. Nesant konkrečioms gairėms, kas esu aš, ką aš mėgstu, kokių santykių noriu, kokia kūrybos forma man yra priimtina, realybė tampa abstrakti ir nesvarbu, jog joje glūdi stipri galia, ji nesirealizuoja visu savo potencialu kaip galėtų. Mokytojai net juokais pasakė, jog apie kitus daug daugiau galėčiau pasakyti, nei apie save. Kuomet nešu žinias ir patirtis kitiems, viskas gerai, jog pajėgiu atsitapatinti nuo savo asmenybės, bet kai reikia gyventi gyvenimą, ji turi egzistuoti.
Taigi, vienas iš savęs įforminimų realybėje yra mokytis kalbėti konkrečiais žodžiais. Ko tiksliai nori? Kokie santykiai tau yra geri? Kaip suprasi, jog tavo realybė yra nauja? Turiu daug tikslų, bet kokiais kriterijais remsiuosi, jog tie tikslai pasiekti. Nuojauta? Galbūt, pas mane ji yra stipri, bet protas, kuris per kelias akimirkas nuojautą gali nutildyti taip pat yra stiprus. Vien tikėtis, jog nesuabejosiu vidiniu žinojimu niekada yra labai abstraktus dalykas, todėl verta turėti didesnių svertų (kriterijų) kuriais remsiuosi, jei vidinis tikėjimas sušlubuos.
Taip pat Mokytojai atkreipė dėmesį, jog nesant konkretumui negaliu prisiimti atsakomybės už tam tikras savo gyvenimo pozicijas. Įdomiausia tai, jog kartais per žodžius „mūsų kūryba“, „mes tai padarėme“, nepaisant to, jog tame „mes“ yra keletas žmonių, po juo gali pasislėpti mistinis dalyvis, kuris iš tikro realių rezultatų bendroje kūryboje nedaro, nors realybėje žodis „mes“, reiškia bendrą darbą. Tai yra pavojus tiek pačiai bendrai kūrybai, tiek tam žmogui, kuris yra įtikėjęs, jog veikia kartu. Tai iliuzija, kurioje gyvena žmogus. Šį modelį pastebiu šeimoje, tokios frazėse: „mes nusprendėme“, nors sprendimas ir atsakomybė už sprendimą yra tik vieno žmogaus rankose. Aš tokių frazių nenaudoju, bet šypseną sukelia frazės: ar vaikas neserga? Ne „mes“ nesergame, „mes“ nelankysime šio darželio ir t.t. Manau mintį mano pagavote. Ypač tai problema tuomet, kai žmogus pradeda kurti išvien su subtiliuoju pasauliu ir visą savo kūrybą perteikia tik jiems. Suprantu ir Mokytojus be galo myliu, bet reikia išlikti aiškiems, kas kokią poziciją užima šioje bendroje kūryboje. Tekstas be žmogaus rankos neužsirašys, mintys, be žmogaus žodžių neišsireikš. Tokios frazės: man nesisako, nesirašo, yra vartojamos bendraties formomis, jos nugali pačią žmogaus valią iš principo tai daryti. Teko nemažai padirbėti su žmonėmis, kurie nesirašo tekstai, tuomet paklausiau, o TU nemėginai parašyti tekstą? Neįsivaizduojate kokios būdavo reakcijos, tarsi iš žmogaus kažkas atėmė galimybę parašyti savo nuomonę. Todėl pravartu mokytis išreikšti aiškias pozicijas ir būti drąsiems tai pasakyti, tarkime: gavau mintį iš subtilios plotmės ir ją užrašiau, todėl dalinuosi. Vedu mokymus su žiniomis, kurios yra priimamos iš subtilios plotmės. Nemažai randu tekstų, kuriuose iš principo Aš žodis eliminuojamas, kaip didžiulis blogis. Negalima nuvertinti savęs, nes sureikšminame kitus, visada egzistuoja tokiuose momentuose ir kita pozicija. Todėl matydami savo gyvenimą ir abstrakcijoje ir konkretume vaizdas ir suvokimas tiek dabarties momento, tiek ateities krypties bus aiškesnis ir tikslingesnis. To pasekoje žmogus gebės aiškiai identifikuoti dabartį ir turės žinių, kokiu keliu nori judėti pirmyn. Konkretumas – ne apribojimas, tai aiškumas. Subtilieji Mokytojai siekdami perduoti žinią, nesako„noriu kažką svarbaus pasakyti“, jie aiškiai sako, kas konkrečiai yra svarbu „atkreipk dėmesį į žodžių konkretumą“.
Taip ir realybėje bus mažiau sumaišties ir neaiškumo.
Tad palinkėsiu visiems konkretumo ir aiškumo!
Su meile, L.K.
