Kiekviena mano gyvenimo akimirka kuriama su tikėjimu ir pasitikėjimu subtiliuoju pasauliu, nepaisant to, kasdienoje tikrai pasitaiko momentų kuomet pasielgiu ar pasirenku nesąmoningai, tačiau viduje nuolat sau primenu, jog tai ką turiu ir kas vyksta mano gyvenime persipina su regimuoju ir neregimuoju pasauliais.
Natūraliai mano tam tikri gyvenimo etapai arba tai kas kuriasi jame, taip pat persipina su subtiliuoju pasauliu, tad ir sprendimai bei pasirinkimai dažnai derinami su aukštesnėmis jėgomis. Kartais pasiseka suvokti, kartais ne. Kai suvoki, renkiesi tai ką siūlo Mokytojai, kai nesuvoki renkiesi tu pats ir stebi, kaip vienoks ir kitoks rezultatas realizuojasi gyvenime. Ne kiekvieni mūsų gyvenime sprendimai reikalauja didelės koncentracijos ar įkrovos bei dėmesio iš subtiliųjų plotmių, bet visgi, egzistuoja ir tos situacijos, kurios aiškiai to reikalauja konkretaus suderinamumo.
Taigi, apie namus idėja jau per subtiliuosius Mokytojus atėjo gerokai prieš pora metų, tačiau įvertinus tos akimirkos aplinkybes, tą idėją atmečiau, kaip neįmanomą.
Manyje vešėjo mitas, jog jei dirbi su savarankiška veikla, banko malonės, suteikiant kreditą nesitikėk, tad su ta idėja ir gyvenau kurį laiką. Kita vertus ir dabartinės namų sąlygos buvo palankios, netrūko nei gryno oro, nei erdvės, o ir vaikam patogu keliauti į mokyklą ir į darželį. Tad apsisprendus, jog dar ne laikas, kibau į darbus ir atsidaviau mokymų kūrybai bei darbui su žmonėmis, nemąstydama apie tai, į ką šis pokytis ir kokio rezultato siekia mano sąmonė, fizinėje plotmėje.
Praėjus metams, ši idėja buvo pakartota, su tokiu raginimu, jog tai svarbu. Pripažinsiu, jog tokie mano sąmonės reikalavimai man nebuvo malonūs, nes tarsi fiziškai to įgyvendinti negaliu, tačiau rezultato tikimąsi. Širdyje kerojosi vidinė graužatis ir skausmas, tačiau jis buvo pakankamai dar silpnas, jog trikdytų mano kūrybą.
Vieną dieną, atvykau pas savo nagų priežiūros meistrę, ji tvarkė nagus, o aš viduje buvau su vidiniais finansiniais klausimais ir mąsčiau, kaip visgi išspręsti šią dilemą, dėl namų.
Visai netikėtai, nagų meistrė pakėlė akis į mane ir tarė, o tu žinai, mano brolis nusipirko namus vykdydamas savarankišką veiklą. Aš, tiesiogine tą žodžio prasme nustėrau, nepratariau nei žodžio, o ji toliau dėstė mintis, kokių dokumentų reikia, kur reikia kreiptis, kas svarbu, kas padeda, o kas riboja kredito gavimo galimybes.
O aš tyliu toliau, akyse nušvito ir visa mano susikurta iliuzija dingo, negana stebuklingos akimirkos, pro langą taip vaiskiai sušvietė saulė, jog sušukau, rimtai? Aš turiu galimybę įsigyti namus?
Finansinės ir kitos asmeninės temos, niekada nebūdavo mudviejų su specialiste pokalbių temos, nepaisant šilto ryšio.
Grįžus namo iš karto papasakojau vyrui ir taip, ši idėja iš tikimybės perėjo į galimybę. Toliau pradėjome rinkti informaciją, tačiau pripažinsiu, jog turėjau mintį, jog ši idėja įsigyvendins dar negreitai.
Praėjo dar pusę metų, po išgirstos naujienos idėją apie nuosavus namus atidėjome, tačiau formavome nuoseklių pajamų modelį. Mano kūryba tęsėsi, vystėsi, rašiau savo knygą.
Prieš pradedant parašyti knygą, vienos meditacijos metu labai stipriai pajaučiau išminties sąmonę (apie ją esu rašiusi ankstesnėse užrašuose) ir ji aiškiai nurodė sąlygą, kurią jau privalu įgyvendinti, ji pasakė, „man reikalinga nuosavybės teisė“. Tai yra aiškus materialus turtas, kuris turi būti deklaruotas, kaip nuosavybė.
Tiesa pasakius, kai gaunu tokias aiškiais, konkrečias žinutes, kurios kuria mano vidinę vertę suklustu, nes kosminė sąmonė gali sukelti ego išraišką, kuri gali būti labai stipri, tad visada būnu budri ir stebiu, tačiau šioje akimirkoje ir jos išreikštų žodžių būsenoje neturėjau galimybės nepatikėti, o mano žemesnė sąmonė blaškėsi ir vis mėgino įrodyti, jog DAR NEGALIU.
Aukštesnei sąmonei, tai buvo visiškai neįdomu ir į jokias diskusijas ji nesivėlė. Džiaugiuosi, jog meditacijoje dalyvavo ir mano vyras, kuris nepaisant tokio tyro griežtumo sutiko, jog gali būti tai svarbu ir jei reikia, tai reikia.
Po šio apsireiškimo, jau aiškiai apsisprendėme, jog tai svarbu ir pradėjome ne tik modeliuoti pačias pajamas, bet ir skirstyti srautus, t.y. iš kokių pajamų pirksim namus. Neturiu pakankamai finansinio raštingumo žinių, bet žinodama kaip veikia energijos ir kaip kuriasi naujoji būtis, pamąsčiau, kaip tai turėtų atrodyti. Srautai tekėjo, dar nekonkrečiai, bet dėliojosi tam tikras vaizdinys, kaip viskas turėtų atrodyti. Perėjome nuo lūkesčių iki konkrečių siekių.
Ir vieną dieną, pajaučiau vėl stiprų smūgį, kuris aiškiai nurodė – birželio 1 dieną turime jau turėti savo namus. Ši žinutė atėjo kovo pabaigoje, vadinasi dar turime keletą mėnesių tai padaryti. Jėga buvo tokia didelė, tačiau mano baimė taip pat, kad šį deadline pateikdama savo vyrui verkiau, nes neįsivaizdavau, kokia bus jo reakcija. Negana to, kad nustočiau diskutuoti, reikėjo pasakyti ir nuomojamo namo savininkams, jog išeiname. Suprantu, jog jei ne mano diskusijos ir dažnas nukrypimas nuo tikslingumo, tokių skaudžių akimirkų nebūtų.
Mano viduje virte virė dvi skirtingos emocijos, viena, kuri aiškiai žino, jog kūryba turi nešti rezultatą, kuris bus reikalingas ateities kūryboje, suvokianti, jog finansai skiriami plėtimuisi, o ne tiesiog pragyvenimui ar buičiai ir kita, kuri viską nori ir siekia atiduoti šeimai, vaikams, vyrui ir savo fiziniams poreikiams patenkinti.
Buitis ir šeima svarbi, bet ne dėlto kuria kosminė sąmonė.
Man tikrai reikėjo daug vidinės drąsos, jog pasakyčiau, jog vienų ir kitų projektų pajamos bus skiriamos tik namų pirkimui, jog nebeskirsiu visų uždirbtų savo lėšų šeimai. Kiti finansai susitelkti turi ateities kūrybai (konkrečiai naujos knygos spausdinimui), kitaip tariant visuomenėje tai vadinama „taupymu“, aš tai vadinu „sutelkimu“ arba „kaupimu“. Tai atlikus, persimodeliavo ir atsakomybės bei gryninosi santykis tarp manęs ir vyro. Nepaisant mūsų šiltų ir gerų santykių, kalbėtis apie tai nebuvo patogu, nežinau net tiksliai ko bijojau, bet pasakyti, jog finansų bus tik tiek ir daugiau nebus, buvo labai sunku. Verkiau, nemiegojau naktimis, o rinkdama teisingus žodžius emocionuodavau, kelis sykius buvome labai susipykę, nes suvokiu, jog negebėjau aiškiai ir konkrečiai išsakyti savo asmeninės pozicijos ir nubrėžti aiškių ribų tarp santykių ir kūrybos. Tarsi neturėjau sverto, atsakyti KODĖL taip turi būti. Norėjau paaiškinti, jog taip jaučiu, bet svoris drąsai išsiskleisti nebuvo tvirtas. O jis nebūna tvirtas keliais atvejais: kai nepasitikima savimi, kai pats sau ir tavo vidinė tiesa nėra pačiam sau svarbesnę už aplinką, kai idėja labai nauja.
Mano atveju, mano vidus, kad ir kaip keistai skambėtų, kasdienybėje man nebuvo svarbesnis už kitus ir kitų poreikius, šiuo atveju šeimos. Ir visiškai nesvarbu, kad jie ir nereikalauja iš manęs kažko ypatingo, mano įsipareigojimas jiems buvo stipresnis nei įsipareigojimas prieš savo kosminę sąmonę.
Toliau, rinkomės vietovę. Kadangi esu diplomatiškas žmogus su vyru nemažai diskutavome, svarstėme kur turime gyventi, kokiame mieste ir nepaisant to, jog sutikau derintis prie vyro idėjos, jog turime gyventi šalia didesnio miesto, gyvenimas dėliojo kitaip. Aš jaučiau, jog gali būti, jog gyvensime mano gimtajame mieste Telšiuose, tačiau tik patyliukais „prakišau“ šį miestą į mūsų paieškos horizontą, nes abejojau savimi ar tikrai. O abejojau, nes niekada ankščiau ši mintis nebuvo net arti širdies, net nesusimąsčiau apie tai, o jei būtų kas paklausę, būčiau pasakius, jog netikiu, jog gyvensiu Telšiuose.
Laikas bėgo, emocinė įtampa augo, pokyčiai seka vieną kitą, vyras pakeičia darbą, aš perimu kasdienybės rutinos kūrimą, darbo projektuose taip pat yra nemažai, o namų nerandame.
Vėl sėdame su vyru, kalbame, diskutuojame, kol manyje pribrendo jėga pasakyti atvirai, jog tikrai jaučiu, jog gyvensime Telšiuose ir kol nepriimsime, jog ten yra namai, tol jie neatsiras mūsų matymo lauke. Tiesa, jau jaučiau artėjančią didžiulio potencialo jėga, kuris susimaišiusi su baime išsiveržė kartu su ašaromis ir išrėkimu, jog reikia patikėti, jog viskas bus gerai, kad ir kaip viskas būtų keistai.
Kalbėjau, jog jaučiu, kaip mano sąmonė su savo galia ateina ir jai reikia fizinės erdvės į kurią ji turi įžengti ir ta erdvė yra Telšiuose. Mano vyras tikrai supratingas ir ne kartą esame patyrę, kaip kuria subtilioji plotmė, tad jo reakcija ir tam tikrą pasipriešinimą laikau savaime suprantama, kaip ir jis manau laiko natūralia reakciją, mano išsiveržimą, jog taip bus ir ne kitaip. Girdėjau jam sakant NT brokeriui: „Žinai, laiminga žmona, laiminga šeima“. Tik šis vieno kito supratingumas, atmetus visas reakcijas, mus išlaiko šeima.
Ir sulig diena, atsiranda namai, nuvažiavę abu pajaučiame, jog tai yra tai ir netrukus spaudžiame ranką ir einame į konkrečias derybas, dėliojasi tam tikras aiškumas ir tikrieji rezultatai.
Taigi, mūsų namas yra triejų aukštų, pirmi du įrengti, trečias ne, jį reikės įsirengti.
Kai parašiau knygą „Naujo savęs kūrimas“, kuri yra skirta 8-12 dimensijų sukūrimui ir Didžiosios sąmonės išskleidimui, atnešė rezultatą, ne tik naują būtį, bet ir naujus namus.
Mūsų namų erdvė per pirmus du aukštus yra Didžiosios sąmonės kūrybos rezultatas, vadinasi apjungia 8 – 12 dimensijų srautus, o kad vyktų kūryba ir tęstinumas – 3 aukštas kurį reikės ne tik įrengti, bet ir sukurti. Jis simbolizuoja tretinę realybę ir naują galios sąmonę, todėl joje įsitvirtino mano 14 dimensijos kosminė sąmonė. Tai mano ateities darbas ir kryptis. Tik suvokdama šios dimensijos galimybes ji realizuosis kaip rezultatas materijoje (naujai įrengti kambariai) ir tada tai atnaujins visą naują būtį (atnaujinsime visus namus).
Per procesą buvo parodyta, kaip pagalbinėse patalpose, kuriose svarstau įsirengti savo darbo kambarį susitelkė laborantai, kurie keitė materialias substancijas ir atnaujino jas, iš anglies ir rudos kūrė auksą, keitė tauriųjų metalų sudedamąsias dalis ir klojo naujomis substancijomis visą kiemą. Aiškiai parodė, kaip konkrečios materialios dalelytės kinta.
Šalia namo yra tvenkinys ir jį pravažiuoti turi kiekvienas norintis įvažiuoti į mūsų kiemą. Ties juo susikūrė kirmgrauža, kuri perkels kiekvieną žmogų į naujos realybės erdvę, nepažeidžiant natūralus žmogaus realybės lauko, jis tiesiog atvyks, pasibus galbūt kaip svečias, kolega ar bendramintis, bet ir grįš į savo realybę.
Kuomet mes su vyru išsikėlėme iš Klaipėdos miestą į rajoną, į didelį ir gražų namą iš dviejų kambarių buto, visas tikėjimas ir pasitikėjimas buvo sutelktas vyro pozicijoje, jis mane skatino ir ragino tai daryti, nors žinojimą turėjau, bet neturėjau pakankamai drąsos to priimti.
Įdomu tai, jog tik įsikūrus naujuose namuose tuo laiku, taip pat jaučiau galią, kūrybą ir naujumą, kuris atnešė bendrą projektą „Būties kūryba“.
Simboliška, bet paliekam ir šiuos namus ir bendros kūrybos projektas „Būties kūryba“ užsiveria.
Žinau, jog nauji nuosavi namai atveria naują 10 metų kūrybinį etapą, kuris modeliuos šių ateinančių metų patirtis ir galimybes, kokios jos bus tiksliai nežinau, bet žinau, jog rudenį skleisis nauji mokymai, kurie bus susieti su mokymuisi kurti materiją, o tam ir reikėjo nuosavybės teisių, nes be jų mano sąmonė, negalėjo sutelkti srautų, kurios įsilietų ir keistų pačią materiją.
Naują mokymą kuruos Maitrėją, kuris jau yra perėmęs visus mano kūrybinius srautus ir perdavė tokią mistinę mintį, jog laukia misterijų mokymai. Na o žinant, jog mano sąmonė aktyvavosi 14 dimensijoje, kurioje ir vyksta subtilios materijos kūryba, patvirtina prielaidą į ką žengiu kartu su subtiliąja plotme.
Laukia įdomus etapas, apie kurio patyrimą būtinai pasidalinsiu su jumis.
L.K.
